Medžių ir krūmų genėjimo laikas

Genėjimo kokybei itin svarbu, kad apmokyti darbininkai galėtų dirbti įvairiais metų laikais.

Žinotina, kad daugelį sumedėjusių augalų rūšių galima sėkmingai genėti ne tik pavasarį, bet ir vasarą, ankstyvą rudenį ir žiemos pabaigoje.

Vasarą genėti yra sunkiau, nes lapija trukdo tiek apžvelgti lają ir parinkti pjūvių vietas, tiek pačiam pjovimo procesui. Vasarą genimų šakų lapija teršia gatves. Be to, mūsų žmonių sąmonėje yra susiformavusi nuomonė, kad gyvą, t.y. sulapojusį medį genėti ir kirsti neleistina, ir todėl jau darbo pradžioje sulaukiama protestų. Tačiau pavasarinis genėjimas taip pat turi trūkumų. Į anksti pavasarį padarytas pjūvių žaizdas ypač lengvai patenka puvinio užkratas – tuo metu ore ypač gausu tik ką subrandintų augalus pažeidžiančių grybų sporų. Be to, pavasarį pažeisti medžiai pirmiausia krauna epikorminius pumpurus, o žaizdą gydyti pradeda vėliau. O vasarą, ypač intensyvios vegetacijos metu nupjauti ūgliai ir jaunos šakutės žaizdas užtraukia tuojau pat. Tad atsisakyti vasaros meto genėjimų netikslinga, o kai kuriais atvejais jie būtini, kai, pavyzdžiui, norima išlaikyti užsibrėžtos formos lają, šalinti greta esančius augalus stelbiančius ūglius ir pan. Vasaros pradžioje (birželio mėn.), baigus sprogti, o geriau rudenį (rugsėjo mėn.) ar žiemos pabaigoje (vasario mėn.) genimi medžiai, kurių šaknų ramybės periodas baigiasi ir sulčių tekėjimas prasideda labai anksti. Tai karpotasis beržas, paprastasis bukas, baltalksnis, juodalksnis, kalninė guoba, paprastasis klevas, graikinis riešutmedis. Pažeisti pavasarį šie medžiai „ašaroja“, netenka daug sulčių ir labai nusilpsta.

Uosiai vėlai sprogsta, todėl tinkamiausias jų genėjimo laikas užsitęsia beveik visą pavasarį.

Lietuvoje gausiai sakus išskiriantiems spygliuočiams genėti dažnai parenkamas pavasaris, o tai yra pats netinkamiausias laikas. Tuomet sakai būna skysti, vėsoje lėtai džiūsta, todėl medžiai daug jų praranda ir ilgam nusilpsta. Tinkamiausias laikas spygliuočiams genėti – vasara, jos sausesni ir šiltesni periodai. Taigi tujos, kukmedžiai, kadagiai, eglės, puskiparisiai ir kėniai puikiai išveria net ir daugkartinį genėjimą vasarą. Pušys ir pocūgės genėjimui yra jautrios ir joms be žalos vasarą galima išpjauti iki 2–4 menturių apatinių šakų. Vasara taip pat geriausias laikas pašalinti vėlai žydinčių krūmų nužydėjusius žiedynus su žemiau jų esančiais 2–3 silpnai išsivysčiusiais vegetatyviniais pažastiniais pumpurais, taip augalas nesunaudos maisto medžiagų nereikalingam derliui auginti ir sunaudos jas vegetatyvinių ir generatyvinių organų augimui bei vystymuisi.

Visžalius krūmus (dyglialapę mahoniją, buksmedį, rododendrus ir kt.) geriausia genėti pavasarį. Tuomet jie ne tik išretinami, formuojamos lajos, bet ir pašalinamos nušalusios šakos.

Visus lapus metančius medžius galima genėti žiemos pabaigoje, jei nesitikima oro temperatūrą nukrisiant žemiau kaip iki –10?C. Atsivėręs žaizdose vandeningas brazdas nurodytą temperatūrą dar ištveria, tačiau didesni šalčiai jau pražūtingi. Peršalus brazdui atšoka ir virš jo esanti žievė ir todėl padidėja apnuogintos medienos paviršius, jo užtraukimo laikas tęsiasi dar ilgiau. Krūmams, kurių žemės paviršiuje išpjaunami seni, pernelyg sutankėję stiebai, vėlyvo rudens, net žiemos genėjimas dažnai nepadaro žalos, nes iškritęs sniegas pridengia žaizdas ir apsaugo brazdą nuo iššalimo. Be to, dažnai pageidautina, kad krūmai itin gausiai neželtų ir netankėtų, todėl iššalus išpjaustytųjų kelmeliuose brazdui, palikti stiebai išlieka nepažeisti ir visiškai normaliai vegetuoja.

atgal į viršų